Du šimtai devyniasdešimt vienas. Tiek 2021-aisiais metais Lietuvoje registruota nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui. Daug ar mažai? Mano galva, dviem šimtais devyniasdešimt vienu per daug, tačiau Europos statistikos tendencijų neatitikimas rodo, kad visgi skaičius nėra realus – jis gerokai per mažas. Kokia yra tikroji statistika, nustatyti sunku, tačiau paskaičius socialiniuose tinkluose publikuojamus aukas smerkiančius ir nusikaltėlius teisinančius komentarus tampa aišku, kad tokie komentarai prisideda prie nukentėjusiųjų nenoro prabilti.

Prieš pasakojant apie aukas ir nusikaltėlius, noriu trumpai apžvelgti kategorizavimo procesą, kurį žmogaus smegenys pasitelkia, kad atskirtų gėrį ir blogį. Tai natūralus ir automatinis procesas, vykstantis smegenyse, kai savo aplinkoje susiduriame su įvairiais dirgikliais. Mūsų smegenys skirsto informaciją į kategorijas pagal mūsų praeities patirtį ir žinias, kurios gali turėti įtakos mūsų suvokimui, kas yra gerai ar blogai. Šioms kategorijoms įtakos turėti gali kultūrinės ir visuomenės normos, kurios skiriasi priklausomai nuo individo ir visuomenės, kurioje jis gyvena.

Tokios kategorijos padeda greičiau orientuotis aplinkoje, bet kartu gali būti ir pavojingos, mat gyvenime retai kada pasitaiko visiškai gerų ar blogų žmonių. Realiau būtų kalbėti apie gerą ar blogą elgesį. Visi žmonės turi gero ir blogo elgesio kombinacijų, o pats elgesys – laipsnį.

Tačiau visa tai tampa painu, kai imame vertinti žmones, kurių gerai nepažįstame. Toks neteisingas požiūris į aukas stipriai siejasi su visuomenėje kuriamu „tobulos“ aukos ir „tobulo“ nusikaltėlio portretu, kuris, patyrus nusikaltimą ir neatitikus šios kategorijos, stiprina stigmą ir kelia baimę kreiptis pagalbos.

„Idealios“ aukos sąvoka siejasi su visuomenės suvokimu apie nusikaltimų aukas, kurios iš jų laikomos labiausiai nusipelniusiomis užuojautos, paramos ir teisingumo. Tobula auka paprastai suvokiama kaip visiškai nekaltas, bejėgis ir nepriekaištingas asmuo, prieš kurį įvykdyta neteisybė. Tokiu atveju, nukentėjusi asmenybė sulaukia daugiau atjautos, empatijos, paramos ir pagalbos. „Ideali“ auka mūsų visuomenėje turėtų būti kukli baltaodė heteroseksuali moteris, kuri studijuoja, dirba, praktikuoja sveiką gyvenimo būdą, rengiasi konservatyviais apdarais ir nevartoja alkoholio.

Tačiau tobula auka negali egzistuoti be „tobulo“ nusikaltėlio, o šis turėtų būti visiška jos priešingybė. Dažniausiai „tobulo“ nusikaltėlio portretas siejamas su deviantiniu elgesiu, t.y., tokiu, kuris neatitinka visuomenėje vyraujančių normų, laikomas pavojingu ar itin keistu. Toks nusikaltėlis turėtų vaikščioti su peiliu kišenėje, spjaudytis, keiktis, atrodyti agresyvus ir pavojingas.

Šiems dviems dėmenims susijungus, visuomenės akyse įvyksta tobulas nusikaltimas, kur nėra dviprasmiškumų ir neaiškumų. Visi supranta, kas tą nusikaltimą įvykdė, ir kas nuo jo nukentėjo. Šiame vaizdinyje figūruoja tamsus skersgatvis, baimė, riksmai ir grumtynės.

Tačiau realybė jau daug kartų įrodė, jog taip būna retai. Seksualiniai nusikaltimai dažnai įvyksta artimoje aplinkoje arba dalyvaujant pažįstamiems asmenimis, kurie taip pat studijuoja, dirba, šypsosi, turi šeimas ir visuomenės akyse atrodo gerbtini piliečiai. Negana to, visiškai normalu, kad jauni žmonės eidami į pasilinksminimo vietas mėgsta pasipuošti, gražiai atrodyti, bendraudami juokiasi, o neretai ir vartoja alkoholį, kuris mūsų kultūroje yra priimtinas socialinis lubrikantas.

Deja, požiūris į seksualinio smurto auką, vartojusią alkoholį, yra negailestingas. Alkoholio vartojimas koreliuoja su aukų teisimu arba nusikaltėlių teisinimu. Kuo labiau apsvaigusi auka, tuo daugiau kaltinimų sulauks, o apsvaigęs nusikaltėlis bus labiau teisinamas.

Šypsena – tai dar vienas visiškai normalus ir mandagus socialinis gestas, kuris savaime nėra blogas. Tačiau seksualinių nusikaltimų kontekste auka, kuri šypsojosi, matoma kaip tokį elgesį išprovokavusi ir galimai jo nusipelniusi.

Itin iliustratyvus pavyzdys yra sekstingas. Tai yra dviejų (ar daugiau) asmenų vizualaus seksualinio turinio dalijimasis elektroninėje erdvėje, kuris yra atliekamas abiejų asmenų laisvu sutikimu. Peržengus sutikimo ribą sekstingas virsta nelegaliu vizualaus seksualinio turinio platinimu, kurį neretai sudaro asmenukės, o jose regima besišypsanti būsimoji auka. Toks vaizdinys visiškai neatitinka „tobulos“ aukos portreto ir greičiausiai sulauks nedaug visuomenės atjautos ir supratimo.

Kitas geras anksčiau minėtos kategorijos neatitikimo pavyzdys – seksualinis smurtas santuokoje. Mažiau su šia smurto forma susipažinusiam asmeniui žodis „smurtas“ šiame kontekste gali sukelti lengvą šoką, kadangi Lietuvoje dar vis gajus mąstymas, jog tuokiantis yra duodamas įžadas mylėtis visada, kai tik vienas iš sutuoktinių panorės. Su tokiu ar bent panašiu įsitikinimu gyvena 41 proc. populiacijos, kuriai atrodo savaime suprantama, kad lytiškai santykiauti su vyru yra žmonos pareiga.

Žmogaus galvoje generuojamos kategorijos yra neišvengiamos. Tačiau mes galime kelti klausimus ir plėsti žinias apie seksualinius nusikaltimus, kalbėti apie ribas ir sutikimą, apie tai, kad negalime išprovokuoti kito asmens peržengti mūsų ribų. Jas peržengus, atsakomybė krenta tai padariusiam asmeniui. Mes galime palaikyti išdrįsusius/-ias apie nusikaltimus pranešti ir kalbėti. O toks palaikymas gali prisidėti prie mums visiems saugesnės visuomenės kūrimo.

 

Straipsnis parengtas pagal projektą “CONSENT: seksualinio smurto prevencija romantiniuose jaunimo santykiuose”, kurį finansuoja LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.